Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.
Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys, –
ir jų regėjimais žaviesi tu pats,
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąją,
vientisą būtį.
V. Mykolaitis-Putinas

Ruduo – tinkamiausias metas poezijai. Išgražėjusi gamta, pasidabinusi ryškiomis spalvomis kviečia sustoti ir pasimėgauti. Dažnai žmonės neįvertina poezijos galios. O ji juk gali padėti išreikšti ar išgyventi bet kokią emociją. Svarbiausia – ją atrasti ir išmokti mėgautis. Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos metu mokiniai pakviesti „prisijaukinti“ poeziją. Dvyliktokai rinkosi patikusius eilėraščius ir juos skaitė pasirinktose vietose. Skaitovai patys galėjo spręsti, kokiu būdu ir kur skaityti eiles. Skaitėme įvairiose vietose – klasėje, bibliotekoje, koridoriuje, lauke. Visi skaitovai pasirinko jiems priimtiniausią skaitymo būdą – skaityti eiles telefone. Juk poezijai nereikia scenos, nebūtini žiūrovai ar plojimai. Savo eilėraštį kiekvienas jų susiejo su vaizdiniu ir įamžino fotografijoje. Mokinių kūrybiškumas ir iniciatyvumas verčia tikėti, kad mums pavyko rasti tinkamą raktą į jų poezijos pasaulį, o eilėraštis atras vietą jų kasdienybėje.

Daugiau nuotraukų rasite čia.

Vyresnioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gintarė Nausėdienė