Krikščionybėje arklių ir arklininkų globėjais laikomi Šv. Floras ir Šv. Lauras. Šv. Mikalojus laikomas keliauninkų globėju, tačiau būtent jo vardo diena paskelbta Arklių diena.

Daugiau nuotraukų rasite čia.

Nuo neatmenamų laikų ir karuose ir darbuose ir šventadieniais lietuviai neapsieidavo be arklių. Anksčiau jis buvo laikomas šeimos maitintoju, su juo ardavo ir akėdavo, pjaudavo ir kuldavo, pasikinkę arklius važiuodavo į turgų, bažnyčią ar aplankyti giminių. Šeimininkai, atsidėkodami už jų sunkų darbą, į ėdžias įdėdavo geresnio pašaro, paberdavo avižų.

Lietuvoje gyvavo paprotys laidoti raitelį su jo ištikimuoju žirgu. Žinoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo laidotuvėse buvo sudeginti ir jų mylimiausi žirgai. Prūsijoje ir lietuvių gentyse pagonybės laikotarpiu labai šviesus arklys buvo laikomas šventu dievų gyvūnu. Tokio plauko arkliais galėjo jodinėti tik žyniai. Jeigu kumelė kam nors atvesdavo švento plauko kumeliuką, reikėdavo juo deramai rūpintis iki penktų metų, o paskui atiduoti vyriausiajam žyniui.

Šią dieną paminėjo ir žirgininkystės specialybės moksleivės. Žirgus lepino obuoliais, morkomis ir duona, dėkodamos už jų kantrybę.

Vyresnioji profesijos mokytoja Inga Gailiuvienė